Daugelis negalios ištiktų vaikų patiria, kad kiti nenori su jais bendrauti. Tai kaimynai, kurie nusisuka, autobuse žmonės, kurie spokso, vaikai, kurie erzina, užgaulioja ar įžeidinėja. Kitų rodomas pažeminimas ar neigiama reakcija sukelia pyktį ir išryškina skausmą bei gėdą, kad jie – ne tokie kaip kiti.
    Kodėl kiti yra linkę užgaulioti? Kodėl jie taip elgiasi? Kaip jaučiasi negalios ištikti vaikai? Ką reikia daryti, kad užgauliojimai liautųsi?

    Vaikas, kurio elgesys ar išvaizda nukrypsta nuo visuotinai priimtinų normų, patraukia į save dėmesį, pats to nenorėdamas. Jam tenka susidurti su nemokšiškumu ir su atviru ar slepiamu nepalankumu. Jis dažniau nei kiti vaikai patiria, kad žmonės kalba apie jį, o ne su juo. Ištiktam negalios nelengva rasti draugą tarp bendraamžių. Kadangi dauguma su juo elgiasi priešiškai. Jo nekviečia į gimtadienius, nepriima kartu žaisti, per pertraukas stumdo, iš jo juokiasi.
    Užgaulioja ar erzina dažniausiai tie, kurie patys turi problemų namie (konfliktiški tarpusavio santykiai šeimoje, meilės iš tėvų trūkumas, tenka patirti smurtą) ar mokykloje (turi mokymosi sunkumų, blogai sutaria su mokytojais), jaučiasi liūdni ar pikti. Todėl jie bijodami, kad kažkas gali prisikabinti prie jų, stengiasi suburti “pasekėjų” grupę ir imasi puldinėti kitą, tariamai “už save silpnesnį”. Tokiu būdu bandydami kelti savo vertę. Tačiau jei šios vaikų grupelės pasiteirautume, “ - kodėl jie taip elgiasi?”, jie atsakytų, “ - o, ką, mes tik šiaip sau, juokaujam”.
    Yra ir tokių atvejų, kad kai kurie jaučiasi bejėgiai, bendraudami su negalios ištiktais vaikais. Nežino, kaip reikia su jais elgtis ir užmegzti pokalbį. Baimė užkerta kelią greta esantį pažinti. O žinių stoka teikia peno netinkamai, siekiančiai pakenkti vaizduotei. Pardedamas matyti ne visapusiškas negalios ištikto žmogaus vaizdas, o tik trūkumai.
    Negalios ištiktas vaikas skausmingai išgyvena bendraamžių priekabes. Supranta, kad fizinės išvaizdos ir funkcinio ar psichikos sutrikimo pakeisti negali. Atkreipkime dėmesį į tai, kad mūsų nuotaika būna geresnė ir mes greičiau ko nors išmokstame, jei jaučiame, kad aplinkiniai žiūri į mus palankiai. Svarbus yra aplinkinių tikėjimas, jog galime ir norime tai padaryti. Daug reikšmės turi  koks yra negalios ištiktą žmogų supančių aplinkinių požiūris į jį. Ar jie suvokia, jog jo jausmai, poreikiai ir išgyvenimai yra tokie pat tikri ir svarbūs.
    Kokių priemonių galima imtis kovojant su užgauliojimais? Siūloma neužsisklęsti savy, būtinai apie tai papasakoti tėveliams (globojantiems asmenims), klasės auklėtojui. Užgauliojantiems bus sudėtingiau, kuomet žinos, kad yra grupė žmonių, kurie palaiko negalios ištiktą vaiką. Pasipasakoti neturėtų bijoti, kadangi prieš jį atliekami veiksmai yra nepriimtini ir, be abejonės, neteisingi. Tai nėra skundimasis, tai yra viena iš savęs apgynimo priemonių.
    Siūloma į priekabes nekreipti dėmesio, tai nėra “bailio” požymis. Arba nerodyti pykčio, nepasitenkinimo, nes to užgauliojantis tik ir siekia. Į provokacijas galima sureaguoti ir taip: negalios ištiktas vaikas pavadintas “trauma tu”, gali ištiesti skriaudikui ranką bei pasakyti, jog jam “labai malonu susipažinti”. Tai viena iš skriaudiko “nuginklavimo” priemonių.
    Kaip “pamokyti” užgauliotojus? Kas jeigu pamėginti pasielgti atvirkščiai, vietoj užgauliojimų ar erzinimų (tai yra labai paprasta padaryti, čia drąsos nereikia), pamėginti susipažinti su negalios ištiktu bendraamžiu, pravesti pokalbį, atrasti bendrų interesų.
    Klasės auklėtojui pastarąja tema siūloma pravesti pažintinę diskusiją, moksleiviams rengti bendrus projektus, siekiant panagrinėti neįgaliųjų įsiliejimo į kolektyvą galimybes ir pan.